Apie mus

Kupiškio socialinės globos namai - įstaiga prie Lietuvos Respublikos socialinės  apsaugos ir darbo ministerijos, kurios paskirtis - užtikrinti ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą suaugusiems asmenims su negalia, dėl kurios jie negali gyventi savarankiškai, naudotis kitomis bendruomenės paslaugomis ir kuriems būtina nuolatinė specialistų priežiūra. Įstaigoje teikiamos kultūrinės, religinės, sporto, darbo ir kitos paslaugos, įrengtos tam reikalingos patalpos.

Globos namuose apgyvendinami asmenys, kuriems dėl proto negalios ar psichinių sutrikimų nustatytas 0-40 procentų darbingumo lygis, specialusis nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis arba nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis.                    

Globos namuose gyvena 135 gyventojai, juos aptarnauja turintys reikiamą profesinę kvalifikaciją  darbuotojai. Kiekvienais metais dalis darbuotojų tobulinasi seminaruose bei kvalifikacijos kėlimo kursuose.

MŪSŲ MISIJA  - mažinti asmenų, turinčių proto negalią ar psichikos sutrikimų socialinę atskirtį, teikiant bei tobulinant socialinės globos paslaugas, užtikrinančias globos namų gyventojų pilnavertį dalyvavimą visuomeniniame gyvenime ir juos tenkinančią gyvenimo kokybę.

VIZIJA -tapti ir išlikti patrauklia bei keliančia pasitikėjimą įstaiga partneriams ir šalies gyventojams savo teikiamomis Europos Sąjungos ir vietos standartus atitinkančiomis paslaugomis. 

Siekiame sukurti gyventojams pilnavertį gyvenimą ir  geras gyvenimo ir užimtumo sąlygas, kad jie jaustųsi pilnaverčiais visuomenės nariais. Vadovaujantis artumo namų aplinkai, privatumo, orumo, saviraiškos ir pagalbos sau principais, stengiamasi padėti gyventojams integruotis į visuomenę.

MŪSŲ VERTYBĖS:

• Orientacija į asmenį. Teikiamos kompleksinės paslaugos yra aukšto lygio atitinkančios asmeninius gyventojo ir partnerių lūkesčius bei poreikius.
• Pagarba. Gerbiame gyventojo ir darbuotojo žmogaus teises ir orumą. Visų gyventojų gebėjimai gerbiami ir vertinami. Pripažįstame ir vertinime kiekvieno darbuotojo atliekamą darbą ir jo rezultatus.
• Profesionalumas. Dirbame komandoje, kurioje kiekvienas darbuotojas puoselėja sąžiningumą, atvirumą, nuolatinį tobulėjimą, atsakomybę, inovatyvumą ir pasitikėjimą.
• Bendradarbiavimas. Siekiame tampriai bendradarbiauti su institucijomis, bendruomenėmis ir bendruomenės nariais.
• Atsakingumas – mes esame atsakingi už savo darbus, sprendimus, savo teikiamų paslaugų kokybę. Dirbame taip, kad galėtume didžiuotis savo įstaiga ir jos veikla.
• Inovatyvumas – domimės naujovėmis ir jas skatiname, ieškome tobulėjimo sričių ir siekiame jas įgyvendinti, esame dinamiški ir pasiruošę įvairiems pokyčiams.
• Lojalumas - tikime tuo, ką darome, gerbiame ir didžiuojamės savo įstaiga.
• Konfidencialumas – globos namų darbuotojai gerbia informacijos slaptumą, konfidencialumą, atsakingo panaudojimo principus savo profesiniame darbe.
• Komandinis darbas. Mes dirbame komandoje ir siekiame bendrų tikslų. Tikime, kad komandinis darbas yra raktas į sėkmingą mūsų veiklą.

ISTORIJA

Kupiškio socialinės globos namai - vieni iš daugelio Lietuvoje veikiančių globos namų, kuriuose gyvena žmonės turintys psichinę negalią. Jie gyvuoja jau 65 m. Per šį laikotarpį įstaiga pakeitė ne vieną pavadinimą: jie buvo ir invalidų namai, ir psichoneurologinis internatas ir Kupiškio pensionatas. Dabartinis pavadinimas labiausiai atspindi šių namų prasmę – juose savo vietą randa ir į naudingą veiklą įsitraukia socialiai pažeidžiamiausi žmonės.

Socialinės globos namų Šnipeliškio kaime tiksli įkūrimo data nėra žinoma. Kaip byloja archyviniai dokumentai, 1944 m. Kupiškyje veikė invalidų namai, kuriuose gyveno neįgalūs seneliai. Kupiškio apskrities Vykdomojo komiteto 1947 m. balandžio mėn. 4 d. posėdyje protokoliniu sprendimu Nr. 5 tuometinei Invalidų namų direktorei draugei S. Aleknavičienei ir Socialinio aprūpinimo skyriaus vedėjai draugei Kazanavičienei buvo nurodyta perkelti invalidus į invalidų namų pagalbinį ūkį, esantį Šnipeliškio kaime ūkininko Kazio Malinausko sodyboje.  Tuo metu įstaiga vadinosi Kupiškio apskrities invalidų namais. Jų valdas sudarė apie 50 ha žemės, likęs 2-jų aukštų medinis namas, klojimai, iš molio plūktas tvartelis, 1919 m. statyta klėtelė. Šiandien pastarojoje įrengta koplytėlė.

Pirmoji šių namų direktorė Stefanija Aleknavičienė – ūkininkė savamokslė. Tuo metu globos namuose gyveno senyvo amžiaus ir fizinę negalią turintys žmonės. Jais rūpinosi tik 5 darbuotojai.

Pirmoji darbovietė

Viena iš jų medicinos seselė Stanislava Sadulienė. Invalidų namai 1951 m. vasarą buvo pirmoji darbovietė tuomet septyniolikmetei ką tik Panevėžio akušerių mokyklą baigusiai merginai. Nesulaukusi paskyrimo atidirbti už studijų metais gautą stipendiją Stanislava nusprendė pasisiūlyti į ieškomos seselės vietą Invalidų namuose. „Negalėjau sėdėti ir laukti. Mama buvo namuose, reikėjo jai padėti užsidirbti gyvenimui. Juk ji tam mane ir leido mokytis į Panevėžį, kad greičiau įgyčiau profesiją. Taip ir atėjau aš į šiuos namus liepos mėnesį, nespėjusi net atsikvėpti“, - prisiminė pašnekovė. Nei įsidarbinimas, nei pats darbas Invalidų namuose nebuvo lengvas. Direktorė Stefanija Aleknavičienė, pasak S. Sadulienės, nepatikliai žiūrėjo į jauną specialistę. Nors pati, anot jos, buvo visiškai beraštė ir mokėjo tik pasirašyti dokumentus. 

Dar sunkiau Stanislavai buvo dvejus metus dirbti su ligoniais. Pirmą pusmetį ji viena turėjo apžiūrėti 25 išlaikytinius ir dar bent pusšimtį nuolat iš kaimų gabenamų purvinų, utėlėtų elgetų, kurie esant tarybų valdžiai negalėjo blaškytis laisvėje. Tokie asmenys ilgai neužsibūdavo Invalidų namuose – radę progą sprukdavo. O jaunai seselei tekdavo juos gaudyti.

„Darbas buvo labai sunkus. Pradžioje nebuvo netgi sanitaro, tad viską dariau pati: savo rankomis kilnodavau neįgalius ligonius, neštuvais gabendavau juos į pirtį prausti. Kartu šiuose namuose gyveno ir psichikos negalią turintys žmonės. Kartais pavykdavo juos įkalbėti padėti mano darbuose už pažadėtą skanumyną“, - pasakojo S. Sadulienė.

Dažniausiai ištesėti duotą žodį merginai būdavo sunku. Už ligonių priežiūrą ji gaudavo vos 375 rublius. Tais laikais, pasak pašnekovės, tai buvo nedideli pinigai, o parduotuvėse būdavo tik saldainių, degtinės ir cigarečių.

Specialių vežimėlių ar kitų pagalbos priemonių Invalidų namai neturėjo. Vargais negalais pavyko rasti lovų prasidėjus elgetų antplūdžiui. Jas darbuotojai vežėsi iš į Sibirą ištremtų gyventojų namų. Tokie baldai buvo pilni blakių ir jas išnaikinti teko pačiai medicinos seselei. Cheminės priemonės atsikratyti parazitų sunkiai padėjo, todėl Kupiškio invalidų namus tikrintojai tuomet minėdavo kaip užkrėstus blakėmis.

„Mus tuomet prižiūrėdavo Šiaulių sritis. Iš jos atvykdavo ponų, kurie tikrindavo tvarką namuose ir, kiek aš dirbau, patikrinimo aktuose visuomet būdavo įrašas apie blakes“, - pasakojo pašnekovė. Nelengva buvo ir su ligoninės patalyne. Įsisiautėję ligoniai suplėšydavo paklodes. O kadangi sauskelnių tais laikais nebūdavo, viską tekdavo plauti rankomis. Invalidų namuose dirbusi skalbėja tai darydavo paprastu ūkišku muilu su soda, skalbinius trindama į metalinę trintuvę.

 Naktiniai ligoniai ir vitaminas C

Maisto Invalidų namai užsiaugindavo savo ūkyje: laikė karvių, kiaulių. Gyvulius prižiūrėdavo trys darbuotojai. Kartu jie rūpindavosi ir darbuotojų gyvuliais. „Visko užsiaugindavome patys, pirkdavome tik duonos. Ligoniams nieko netrūkdavo – valgydavo gerą maistą. Jį virdavo virėja, o aš prieš patiekiant turėdavau patikrinti, ar pietūs - kokybiški“, - kalbėjo buvusi Kupiškio invalidų namų seselė.

Kaip prisimena pašnekovė, įstaiga buvo įsikūrusi name su mansarda. Joje buvo direktorės ir buhalterės kabinetai bei kitų keturių darbuotojų nakvynės kabinetas nenumatytiems atvejams.

Kolegos pykdavo, jei Stanislava likdavo per naktį Invalidų namuose, mat ligoniai tuomet labiausiai susirgdavo. Jie visą naktį pravaikščiodavo prašydami seselės pagalbos.           

„Pradžioje stropiai klausydavau jų nusiskundimų naktimis. Paskui pakako vitamino C ir ryte ligoniai atsikeldavo kuo sveikiausi“, - šypsojosi  ponia Stanislava. Iki namų Kupiškyje medicinos seselei iš darbo tekdavo pareiti penkis kilometrus. Darbo reikalais į miestą darbuotoja vykdavo Invalidų namų kumele. Ši transporto priemonė praversdavo ir gaudant nuklydusius ligonius.

Žmonės gyveno savo gyvenimus

„Turėjome tokį jauną pacientą, kuris nuolat savo ratukais išvažiuodavo į Šepetą. Ten nežinia, iš kokių pinigų pasigerdavo. Ir tuomet jau gaudavome skambutį iš milicijos, kad parsivežtume iš kokios nors pakelės“, - nuotykius su ligoniais ėmė pasakoti pašnekovė.

Moteriai itin įsiminė pacientas, vardu Jonas, kuris apie savo gyvenimo sąlygas nuolat pranešinėdavo ministerijai, siųsdamas jai raštus. Vienas tokių skundų buvo dėl paties ligonio išdrožto šaukšto. Jį Jonas pasigamino, nes nekentė metalinių indų ir neleido niekam net prisiliesti prie šaukšto. O atkeršyti kaimynui sugalvojęs namų gyventojas jį išplovė išmatose.

Kitą raštą Jonas ministerijai siuntė dėl uždraustos meilės. Darbuotojai stengėsi apsaugoti tuomet kartu gyvenusius vyrus ir moteris nuo tokių nuotykių. Šią naštą jiems palengvino tik antraisiais Stanislavos darbo metais pradėta reforma, kai vyrai buvo išvežti į Obelių pensionatą, o Šnipeliškyje liko tik moterys.

Vieną kartą net ir nauja tvarka neišgelbėjo Kupiškio invalidų namų darbuotojų nuo gėdos. Visi šalies kolegos, pasak S. Sadulienės, kalbėjo, kaip jos darbovietėje viena neįgali moteris pagimdė kūdikį. Ją slapta aplankė draugas iš Obelių.

Moteris jokiais būdais nesutiko nutraukti nėštumo ir atidavusi vaiką į kūdikių namus pati važiuodavo jo maitinti. O vėliau ponią Stanislavą pasiekė žinios, kad jos globotinė išėjo iš valdiškų namų ir kartu su vaiku apsigyveno bute, pradėjo naują gyvenimą. Pati pašnekovė po dvejų metų paliko Invalidų namus ir 36 metus dirbo Infekcinėje ligoninėje.

Metai ėjo

1960 m. Kupiškio invalidų namuose buvo įrengta valgykla, gyveno 80 moterų, kuriomis rūpinosi jau 20 darbuotojų. 1966 m. direktorės pareigas perima Elena Gedvilaitė-Matulionienė, baigusi Žemės ūkio akademiją. Jai vadovaujant gyveno jau 100 gyventojų, dirbo apie 40 darbuotojų. Didėjo globos namų ūkis: turėjo iki 100 ha žemės, laikė apie 200 kiaulių, 15 karvių, 30 prieauglio.

Direktorė E. Gedvilaitė-Matulionienė daug prisidėjo prie globos namų plėtros – 1972 m. buvo pastatyta karvidė-kiaulidė, garažas, o 1980 m. pirtis, skalbykla, katilinė. 1982m. globos namams pradeda vadovauti Birutė Jugulienė. Ji tęsė pradėtus darbus. 1984m. buvo pastatyta žemės ūkio mašinų pastogė, 1986 m. gyvenamasis namas Nr. 3, pradėti statyti kiti gyvenamieji pastatai. Rengiamos išvykos, koncertai.

1987m. pradeda vadovauti direktorius Bronius Korizna. Jo vadovavimo pradžia sutapo su atgimimu ir permainomis visoje Lietuvoje. Keitėsi požiūris į neįgalų žmogų, pradėta vykdyti jų integracija į visuomenę, ėmė dirbti socialiniai darbuotojai. Vyksta statybos darbai, 1994m. pastatytas gyvenamasis namas darbuotojams , o 1991m. pradėti statyti nauji 300 vietų korpusai gyventojams. 

1997-1998 m. po truputi pradedami apgyvendinti vyrai. 1998m. socialinės globos namuose gyveno 130 gyventojų, dirbo 75 darbuotojai. Nuo 1999 m. iki 2000 m. globos namams laikinai vadovauja Skemų socialinės globos namų direktorius Gintaras Girštautas , o nuo 2000 m. gegužės 1 d. socialinės globos namams pradeda vadovauti dabartinis direktorius Dainius Bardauskas.

Laikui bėgant keitėsi ir įstaigos pavadinimas – vadinosi Kupiškio invalidų namais, vėliau – Kupiškio psichochronikų invalidų namais, psichoneurologiniu internatu, Kupiškio pensionatu. Dabartinis pavadinimas – Kupiškio socialinės globos namai. Šiuo metu namuose gyvena 125 gyventojai , dirba 70 darbuotojų.  

Pastaraisiais metais globos namuose renovuoti pastatai, rekonstruota katilinė, atnaujintas auto ūkis, tvarkomas aplinka. Didelis dėmesys skiriamas gyventojų patogumui ir gerovei: įrengtas modernus užimtumo sveikatos profilaktikos centras. Jame įrengta kineziterapijos salė, masažo kabinetas, relaksacinis kambarys, keramikos darbų studija, kompiuterių klasė, žaidimų kambarys, stalių dirbtuvės,  vyksta muzikos ir rankdarbių užsiėmimai. Kambariai ir įranga pritaikyti sunkią negalią turintiems globos namų gyventojams. Veikia 100 vietų moderni valgykla ir salė renginiams.

Laikas bėga, skaičiuoja metus, keičiasi žmonės, darbuotojai, pastatai ir požiūris į čia gyvenančius. Visos jėgos telkiamos ir darbai atliekami stengiantis sumažinti atskirtį tarp visuomenės ir socialinės globos namų žmonių, kuriant kuo patogesnę ir pritaikytą gyvenimo poreikiams aplinką ir buitį.

Straipsnio autorė Ingrida Nagrockienė

Straipsnis publikuotas 2012 m. gruodžio 20 d. laikraštyje „Kupiškėnų mintys“